Kiaušiniai+cukrus+pienas. Atrodytų 3 elementarūs produktai, bet juos sudėjus į keptuvę ir pakaitinus gimsta tikrų tikriausi stebuklai.. Gardžiausias kremas, ledai, creme brulee, skanutėlis padažas ar tobulas įdaras plikytiems pyragaičiams, viskas priklauso tik nuo galutinio apdorojimo būdo. Tereikia šiokių tokių įgūdžių ir didelės meilės tam, ką darai. Tačiau užtenka kelių papildomų sekundžių kad viskas nukeliautų į šiukšliadėžę. Sudeginti viską irgi nereikia didelių gabumų.. Gerai pagalvojus, argi ne taip yra ir gyvenime? Atrodytų lyg ir visi gauname tuos pačius kelis produktus pradžiai, tik ką mes darome su jais? Paliekam ir pamirštam šaldytuve? Pasigaminam kažką "ant greičio" ir atbulais dantimis suvalgom? Ar skiriam tam laiko, kantrybės ir mėgaujamės tobulu konditerijos gaminiu? Ir ne, šį kartą ne visai apie virtuvę kalba. Nors derėtų ir apie ją, kaip gi be to.
Nebežinau apie ką daugiau ir kaip. Lyg ir pamiršau, o gal niekada ir nemokėjau? Kiekvieną kartą vis pasiryžtu, ypač ilgomis, dabar dar ir šviesiomis, vasaros naktimis, kuomet miegas net nesiruošia ateiti, o į galvą lenda įvairiausios mintys ir įrašai čia. Ech, ta nakties magija.. kuomet viskas šviečiasi tokiomis gražiomis, šviesiomis spalvomis, viskas atrodo taip paprasta ir lengva.. tik šast šast ir jau yra. Bet kur tau, atėjus rytui ir tai magijai išsisklaidžius matai realius dalykus, kurie reikalauja tavo dėmesio čia ir dabar, ir kai kurie, galimai džiaugsmo teiksiantys dalykai, atrodo tik kaip tolima utopija. Nėra, nebuvo, nereikia. Ar...? Vis bandau, nepasiduodu, aišku, tik kas keli metai (kažin kaip čia taip išeina..), bet stengiuosi. Nes po to ateina geras jausmas. Ir tada atrodo kad jau tikrai tęsi toliau. Bet vėlgi - life happens. Ir taip lieka toliau viskas keliems metams. Ajajai.
Bet gerai pagalvojus - ne ką mažiau geras jausmas ateina tada, kai supranti, kad ne tu viena(s) tokia(s), ir kad kažkas gal galvoja ir stengiasi lygiai taip pat. Ir dar geresnė to dalis - kad jūs galit padėt vienas kitam. Nes prieš save esame kokie esame, o va prieš kitą tarsi jau ir atsakomybė atsiranda, noras nenuvilti, laikytis pažadų (apie pažadus gal kada kitą kartą). Savaime suprantama, tai taikoma tik žmonėms, turintiems tą atsakomybės jausmą :) Beeet, geras spyris į sėdimąją kartais tikrai yra reikalingas ir būtinas. Ne dėl kitų, dėl savęs. Tik turbūt kartais pagailime savęs, o nederėtų.. Na, bet žiūrėsim, kas iš to gausis, ane?
O apie keptuves ir stebuklus manau bus dar progų ;)
Kaip ir apie visa kita.
Ir savaime suprantama, kaip be muzikinių intarpų :)) Paskutiniu metu strigo šitas.Kodėl - tikrai nepaaiškinsiu.
Taigi, čia kaip ir savotiškas iššūkis gaunasi, kurio pirmą dalį jau įvykdžiau. Lauksiu atsakomojo žingsnio ;)
O kol kas - čiau čiau xx
,
nuklausyti, ir pateikiami pasauliui kažkaip visai ne taip – tavo
žodžiai, bet ne tavo lūpomis... regis, ir prasmė jų visai ne tokia...
tada mintyse sukryžiuoji pirštus ir tyliai sau pasižadi kad niekada jų
nebevartosi. Arba išvis nebešnekėsi, kad niekas nevogtų tavo minčių 
Cha! Aišku, nepraėjus nei minutei tylos siena peršokama vienu šuoliu. Kaip gi kitaip?
),
nes to visiškai nesitikėjai. – Jausmas panašus kai baiiiiisiai
persivalgai, ir nebesugebi ištarti nei žodžio, kas laaaaabai prajuokina
tą, kas yra šalia (ei, džiaugiuosi, kad tau buvo taip linksma, o tavo
organizmas prisigamino vitamino C atsargų 
). O tau kažkaip nejuokinga. Ei, atsiprašau, kur tuo metu dingsta mano
creativity??? Kur tu??? Kodėl mane apleidi tokiomis minutėmis??? A?
Aišku, anksčiau ar vėliau jis grįžta. Tik, kaip taisyklė, maždaug 5-7
minutėmis pasivėlinęs. Na ir tiek to... Užtat tokiais momentais į tą
žmogų, kuris ištaria tai, kas tave priveda iki tokios būsenos, pažvelgi
kiek kitokiomis akimis. Ir dažniausiai būna – o geeeras, kaip čia taip? O
čia atsitiktinumas, ar?.. Ir kaip smagu, kai susivoki, kad yra dar
kažkas, kas išprotėjęs visai kaip tu...