Senienos

Kažkaip netikėtai prisiminiau kad kažkur kažką buvau rašius lyg ir.. ir staiga netikėtai atradau tai ką buvau rašius ir paviešinus internetinėj bekraštėj erdvėj :)
Taigi, įrašas darytas dar gūdžiais 2008 metais (vajeee kaip senai...), nelabai jau ir pamenu, kokia proga tiksliai, ir kieno būtent jis buvo inspiruotas, bet.. esmė išlieka ta pati tikriausiai ;)

Taigi, praėjusių laikų citata:

"Vogtos" frazės

Pirmadienis, 4 rugpjūčio 2008 20:45

Stuburo smegenimis perbėga lengvas elektros impulsiukas. Kiekvieną kartą, išgirdus žodžius, ar frazę, kurią dažniausiai esu įpratus sakyti aš pati. Reakcija dažniausiai būna trejopa :
1. pasipiktinimas – eiii, tai juk mano frazė!!! – taip būna dažniausiai kai tai pasako kažkas, kas tau laaabai nepatinka, ir tu su juo nenori turėti VISIŠKAI nieko bendro, ir jautiesi taip, tarsi tie žodžiai būtų iš tavęs pavogti, nusavinti (kažin ar tai įmanoma??, nuklausyti, ir pateikiami pasauliui kažkaip visai ne taip – tavo žodžiai, bet ne tavo lūpomis... regis, ir prasmė jų visai ne tokia... tada mintyse sukryžiuoji pirštus ir tyliai sau pasižadi kad niekada jų nebevartosi. Arba išvis nebešnekėsi, kad niekas nevogtų tavo minčių Cha! Aišku, nepraėjus nei minutei tylos siena peršokama vienu šuoliu. Kaip gi kitaip?
2. džiugesys ir šiluma – ooo, geeeras... – kai išgirsti tai iš kokio nors special žmogaus lūpų. Tas special žmogus dažniausiai turi ypatingą, Draugo vardą. Arba po tokių ir panašių atvejų, kurie visokiom baisiai gražiom spalvom nudažo tą dalyką, kuris vadinamas draugyste, įgyja didžiuuuulę galimybę tapti juo. Nerealus jausmas, kai pradedi sakinį, o kažkas sugeba jį pabaigti taip, kaip tu tą padarytum. Arba pasako tai, ką tu galvoji, tau net neprasižiojus. Arba tu tai pasakai. Arba dar geriau - netyčia pradedi kalbėti choru. Mistika kažkokia gal. Sielų giminystė. Ar koks ten dar gėris
3. nuostaba – kai sugebi tik išpūsti akis ir klapsėti blakstienom (o galvoje tuo metu pasidaro tamsu tamsu, nes visos mintys sulenda į pakampes, ir tik daug daug mažų baltų akučių mirksi tamsoje, vaizdas kaip iš kokio seno gero multiko ), nes to visiškai nesitikėjai. – Jausmas panašus kai baiiiiisiai persivalgai, ir nebesugebi ištarti nei žodžio, kas laaaaabai prajuokina tą, kas yra šalia (ei, džiaugiuosi, kad tau buvo taip linksma, o tavo organizmas prisigamino vitamino C atsargų ). O tau kažkaip nejuokinga. Ei, atsiprašau, kur tuo metu dingsta mano creativity??? Kur tu??? Kodėl mane apleidi tokiomis minutėmis??? A? Aišku, anksčiau ar vėliau jis grįžta. Tik, kaip taisyklė, maždaug 5-7 minutėmis pasivėlinęs. Na ir tiek to... Užtat tokiais momentais į tą žmogų, kuris ištaria tai, kas tave priveda iki tokios būsenos, pažvelgi kiek kitokiomis akimis. Ir dažniausiai būna – o geeeras, kaip čia taip? O čia atsitiktinumas, ar?.. Ir kaip smagu, kai susivoki, kad yra dar kažkas, kas išprotėjęs visai kaip tu...

O pabaigai šis tas naujo ir gražaus :)  

Nelabai sena, bet nelabai ir nauja.. Nesuprantu nei žodžio, bet man tai labai primena nerealiai puikų laiką, praleistą su draugais.. Ir mažas pastebėjimas - net ir trečią valandą pradedant grybauti, grybų rasti galima :)) Bet juk ne tame esmė :)

...

Ooo.. gal vistik ir teisūs tie, kurie sako kad reikia. Nes turbūt tikrai reikia. Kaip rodo paskutinių dienų įvykiai - niekada negali žinot.. Kada, kur ir kaip..Nelaimės užklumpa tada, kai labiausiai esame tam nepasiruošę. Čia turbūt pamoka man, mano artimiesiems, draugams, pažįstamiems, ar bet kuriam, kuris tai perskaitys - NIEKADA NEGALI ŽINOT. Niekada. Todėl labai dažnai reikia susiimti ir pradėti daryti tai, apie ką galbūt senai galvoji, bet vis neprisiruoši to padaryt. Pradėti eiti link to, kas vadinama svajonėmis. Lipti per aštrius akmenis, bristi per dilgėlynus, jei reikia - net ir per kitų galvas eiti, o svarbiausia - įveikti pačiam save. Nes tik taip įmanoma tą pasiekti. Svarbu laiku pasakyti žmonėms, kuriuos myli, kad tu juos myli. Kad pasiilgai, kad tau jų trūksta. Nes kaip kitaip jie gali tai žinoti? Reikia tai daryti laiku, o ne kuomet bus per vėlu graužtis, kad reikėjo tai padaryti, o aš taip ir nespėjau.. Nespėjau nes?.. Neturėjau tam laiko? O ką tu darei tuo metu kai neturėjai tam laiko? Neturėjau galimybių? O ar tu jų ieškojai? ir dar daugybė klausimų, kuriems labai panašūs atsakymai. Kaip dažnai mes darome ne tai, ką turėtume daryti? Ir kaip dažnai praleidžiame progą padaryti tai, kas nudžiugintų mus pačius? O kartu ir mus supančius žmones? Ar tik neatėjo metas pradėti keisti tai? Dabar, o ne tada, kai bus per vėlu? Ne nuo pirmadienio, ne nuo kito mėnesio, o tiesiog.. Nuo dabar. Net gal ir ne nuo dabar, o nuo vakar. Kodėl gi ne???
Pasižadu, kad būsiu čia. Tiek dažnai, kaip turėsiu minčių, jausmų, emocijų, patyrimų. Jų jau susikaupė šiek tiek. Per paskutinius septynis mėnesius turbūt daugiau nei per paskutinius septynis metelius.. Visi tie minčių, kultūrų, žmonių skirtumai, panašumai.. Man jau net pačiai įdomu :)
P.S. stengsiuos kad nebūtų ateity tiek liūdesio natų. Dabar ašaros skruostais ritasi, bet tam juk yra priežastis, skausmas, tuštuma.. Dalykai kurių niekaip nesugrąžinsi. Tačiau gyvenimas tęsiasi. Mes liekame čia. Ir turime padaryti tai, ką turime. Turime siekti, svajoti, gyventi ir džiaugtis tuo. Vien jau tik vardan tų, kurie išėjo. Kaip katik viena labai protinga, graži ir visokių kitokių nuostabių bruožų bei savybių turinti moteris pasakė - "džiaugtis kiekviena diena, tikėti tuo, ką darai, jausti, kaip širdis dainuoja gyvent gyvenimą, kuris yra nepakartojamas ir mums vienas duotas". Tuom viskas ir pasakyta. Aiškiai ir paprastai.
P.P.S. Ačiū Eglut. Tu esi mano svajonių moters pavyzdys ir įkvėpimas. Tikrai. Nemeluoju. Negalėčiau.

Ilsėkis ramybėje, V. Visuomet liksi čia su mumis, mūsų širdyse ir prisiminimuose.